Istorinė apžvalga
Cheminio pilingo ištakos siekia devynioliktojo amžiaus antrąją pusę ir susiję su dermatologijos, kaip savarankiškos mokslo šakos atsiradimu. To meto dermatologų dėmesio centre buvo venerologija, tačiau, sparčiai besivystant chemijos pramonei, dermatologijoje išbandytos pirmosios cheminio pilingo medžiagos – jodo ir švino tinktūros, citrinos, trichloracto, salicilo rūgštys, fenolis (karbolio rūgštis), rezorcinas, krotono aliejus. Joseph Lister Cheminio pilingo fenoliu atsiradimą netiesiogiai paskatino anglų chirurgo Joseph Lister (1827 – 1912) darbai. 1867 m. J. Lister įdiegė antiseptiką – chirurginių instrumentų, žaizdų sterilizaciją fenoliu (karbolio rūgštimi). Netrukus pastebėta, jog gydant žaizdas fenolio rūgšties tirpalais, jų aplinkoje oda išsilygina, šviesėja. Cheminio pilingo pradininku tapo anglų dermatologas William Tillbury Fox (1836 – 1879), 1871 m. panaudojęs 20% fenolio tirpalą strazdanų gydymui. Ferdinand Ritter von Hebra (1816 – 1880), Vienos dermatologijos mokyklos įkūrėjas, cheminu pilingu gydė odos randus ir hiperpigmentacją. 1882 m. vokiečių dermatologas P.G. Unna (1850-1929) aprašė salicilo, trichloracto rūgščių, rezorcino ir fenolio savybes. 1890– 1900 m.m. cheminis pilingas tapo populiaria estetine procedūra. Savamoksliai specialistai, vadinti “lay peelers” ar “skinners” (angl.k.), cheminius pilingus darydavo grožio salonuose (“beautifier salons”, “skinning parlors” – angl.k.), tokia praktika buvo įprasta JAV. Antrajame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje fenolio pilingus išbandė daugelis to meto Holivudo žvaigždžių, o penktajame dešimtmetyje atsirado dar vienas fenolio pilingų centras Majamyje, turtingų amerikiečių mėgiamoje vietoje. Savamoksliai pilingo fenoliu specialistai, pasiekė įspūdingų estetinių ir komercinių rezultatų, kėlusių plastikos chirurgų pavydą. Jų indėlis, kuriant šiuolaikines fenolio pilingo metodikas, buvo pripažintas tik po penkiasdešimties metų. Dauguma plastikos chirurgų savamokslius giliojo pilingo specialistus laikė šarlatanais, juos ignoravo ar, nepakęsdami konkurencijos, persekiojo. Gregory P. Hetter, 1996 – 2000 m.m. skelbtuose straipsniuose , pateikė istorinę fenolio pilingo vystymosi JAV apžvalgą, metodinius ypatumus (Lentelė 2). Savamokslių specialistų sukurtos fenolio pilingo metodikos, buvo kuriamos ne tik asmeninėmis, tačiau ir kooperuotomis pastangomis, yra panašios: daugumoje giliojo pilingo formulių naudojamos labai artimos fenolio, krotono aliejaus ir muilo Septisol koncentracijos; procedūros metu minėtas mišinys, tepamas lėtai, paeiliui atskirose anatominėse veido zonose, išvengiant staigaus fenolio koncentracijos kilimo kraujyje ir bendro pobūdžio nefrotoksinių, hepatotoksinių ir kardiotoksinių komplikacijų; pasiekus reikiamą “šerkšno” laipsnį, baigiamas pirmasis procedūros etapas; pilingo gyliui padidinti, naudojama okliuzinė metodika – oda aklinai užklijuojama nelaidžiu drėgmei pleistru, okliuzinė kaukė pašalinama po 24-72 val.; infekcijos profilaktikai naudojamas timolo jodidas; po odos sluoksnių deskvamacijos iki pilnos epitelizacijos, skiriami emolientai. Fenolo pilingais nuolat domėjosi ir gydytojai. Britų dermatologas George Miller MacKee 88% koncentracijos fenolio pilingu spuogų randus pradėjo gydyti 1900 m., o persikėlęs į Niu Jorką, darbus tęsė kartu su Florentine Karp. Savo ilgametę patirtį šie autoriai paskelbė tik 1952 m.. Pirmoji fenolio pilingui skirta publikacija JAV pasirodė 1917 m., jos autorius – San Fransisko chirurgas Douglas Montgomery. Los Anželo chirurgas Herbert Otto Bames, kritiškai vertinęs savamokslių pilingo specialistų darbą, giliuosius pilingus darė pats. 1927 m. jis pirmą kartą medicininėje literatūroje išsamiai aprašė procedūros metodiką, naudotų 50-80% koncentracijos fenolio tirpalų savybes, tačiau savo naudotos pilingo formulės neatskleidė....
