Istorinė apžvalga

Posted By admin on Aug 22, 2014 |

Cheminio pilingo ištakos siekia devynioliktojo amžiaus antrąją pusę ir susiję su dermatologijos, kaip savarankiškos mokslo šakos atsiradimu. To meto dermatologų dėmesio centre buvo venerologija, tačiau, sparčiai besivystant chemijos pramonei,  dermatologijoje išbandytos pirmosios cheminio pilingo medžiagos – jodo ir švino tinktūros, citrinos, trichloracto, salicilo rūgštys, fenolis (karbolio rūgštis), rezorcinas, krotono aliejus.

Joseph Lister	Cheminio pilingo fenoliu atsiradimą netiesiogiai  paskatino anglų chirurgo Joseph Lister (1827 – 1912) darbai. 1867 m. J. Lister įdiegė antiseptiką – chirurginių instrumentų, žaizdų sterilizaciją fenoliu (karbolio rūgštimi). Netrukus pastebėta, jog gydant žaizdas fenolio rūgšties tirpalais, jų aplinkoje oda išsilygina, šviesėja. Cheminio pilingo pradininku tapo anglų dermatologas William Tillbury Fox (1836 – 1879), 1871 m. panaudojęs 20% fenolio tirpalą strazdanų gydymui.  Ferdinand Ritter von Hebra (1816 – 1880), Vienos  dermatologijos mokyklos įkūrėjas, cheminu pilingu gydė odos randus ir hiperpigmentacją. 1882 m. vokiečių dermatologas P.G. Unna (1850-1929) aprašė salicilo, trichloracto rūgščių, rezorcino ir fenolio savybes.  1890– 1900 m.m. cheminis pilingas tapo populiaria estetine procedūra. Savamoksliai specialistai, vadinti “lay peelers” ar “skinners”  (angl.k.), cheminius pilingus   darydavo grožio salonuose (“beautifier salons”, “skinning parlors” – angl.k.), tokia praktika buvo įprasta JAV. Antrajame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje fenolio pilingus išbandė daugelis to meto Holivudo žvaigždžių, o penktajame dešimtmetyje atsirado dar vienas  fenolio pilingų centras Majamyje, turtingų amerikiečių mėgiamoje vietoje.  Savamoksliai pilingo fenoliu specialistai, pasiekė įspūdingų estetinių ir komercinių rezultatų, kėlusių plastikos chirurgų pavydą. Jų indėlis, kuriant šiuolaikines fenolio pilingo metodikas, buvo pripažintas tik po penkiasdešimties metų. Dauguma plastikos chirurgų savamokslius giliojo pilingo specialistus laikė šarlatanais, juos ignoravo ar, nepakęsdami konkurencijos, persekiojo. Gregory P. Hetter, 1996 –  2000 m.m. skelbtuose straipsniuose , pateikė istorinę fenolio pilingo vystymosi JAV apžvalgą, metodinius ypatumus (Lentelė 2). Savamokslių specialistų sukurtos fenolio pilingo metodikos, buvo kuriamos ne tik asmeninėmis, tačiau ir kooperuotomis pastangomis, yra panašios: daugumoje giliojo pilingo formulių naudojamos labai artimos fenolio, krotono aliejaus ir  muilo Septisol koncentracijos; procedūros metu minėtas mišinys, tepamas lėtai, paeiliui atskirose anatominėse veido zonose, išvengiant staigaus fenolio koncentracijos kilimo kraujyje ir bendro pobūdžio nefrotoksinių, hepatotoksinių ir kardiotoksinių komplikacijų; pasiekus reikiamą “šerkšno” laipsnį, baigiamas pirmasis procedūros etapas; pilingo gyliui padidinti, naudojama okliuzinė metodika – oda aklinai užklijuojama nelaidžiu drėgmei pleistru, okliuzinė kaukė pašalinama po 24-72 val.; infekcijos profilaktikai naudojamas timolo jodidas; po odos sluoksnių deskvamacijos iki pilnos epitelizacijos, skiriami emolientai. Fenolo pilingais nuolat domėjosi ir gydytojai. Britų dermatologas George Miller MacKee 88% koncentracijos fenolio pilingu spuogų randus pradėjo gydyti 1900 m., o persikėlęs į Niu Jorką, darbus tęsė kartu su Florentine Karp. Savo ilgametę patirtį šie autoriai paskelbė tik 1952 m.. Pirmoji fenolio pilingui skirta publikacija JAV  pasirodė 1917 m., jos autorius – San Fransisko chirurgas Douglas Montgomery. Los Anželo chirurgas Herbert Otto Bames, kritiškai vertinęs savamokslių pilingo specialistų darbą, giliuosius pilingus darė pats. 1927 m. jis pirmą kartą medicininėje literatūroje išsamiai aprašė  procedūros metodiką, naudotų 50-80% koncentracijos fenolio tirpalų savybes, tačiau savo naudotos pilingo  formulės neatskleidė. Dr. Bames terapinio efekto sustiprinimui naudojo okliuzinę medicininio pleistro kaukę, o infekcijų profilaktikai timolo jodidą. Šis autorius  pirmasis aprašė fenolio pilingo komplikacijas, siūlė pilingo procedūrą daryti dviem etapais. 1941 m. Niu Jorko dermatologai Joseph Eller ir Shirley Wolf apžvelgė tuo metu žinomas cheminio pilingo metodikas, paminėdami 30% ir 50% koncentracijos fenolio pilingus. Originalų gilių odos raukšlių  naikinimo būdą 1946 m. aprašė Čikagos chirurgas Joseph Urkov: fenolio pilingo procedūra buvo kombinuojama su elektrokauterizacija ir okliuzija medicininiu pleistru. Autoriaus nuomone, didelės fenolio koncentracijos odą veikia koaguliuojančiai ir riboja jo prasiskverbimo gylį, šio tipo pilingas nenaudotinas kakle.Pirmasis Los Anželo plastikos chirurgas, pasinaudojęs savamokslio fenolio pilingo specialisto Arthur Gradé sukaupta patirtimi, buvo Adolph Braun.  1959 m. jis patentavo šešias fenolio pilingo formules, iš kurių viena buvo fenolio bei krotono aliejaus mišinys.  Fenolio pilingo formulių gausa veikiau buvo bandymas nuslėpti, o ne atskleisti tikruosius Dr. Braun naudojamus  fenolio pilingo metodus. Viena aišku – tai pirmasis gydytojas giliajam pilingui naudojęs fenolio ir krotono aliejaus mišinį. 1960 m. Dr. Adolf Braun su bendraautoriais paskelbė du fenolio pilingui skirtus straipsnius, kuriuose aprašyta procedūros eiga, fenolio skverbties odoje ypatumai, galimos komplikacijos bei sukeliami morfologinai pokyčiai. 1959 m. plastikos chirurgas Clyde Litton  apsilankė Majamyje, savamokslės fenolio pilingo specialistės Maryanne Coopersmith klinikoje, stebėjo procedūrų eigą ir pooperacinius rezultatus, tai paskatino įsigyti fenolio pilingo formulę ir procedūros metodiką.
William Tillbury Fox
Ferdinand Ritter von Hebra
P.G. Unna
Gregory P. Hetter
Adolph Braun
Clyde Litton

Lentelė 2

Po metų Dr. Litton keliems kolegoms, tarp kurių buvo Dr. Thomas Baker, pristatė pirmuosius savarankiško darbo ir tyrimų rezultatus.   Dr. Thomas Baker Majamyje nedelsdamas susipažino su fenolio pilingo specialistėmis Maryanne Coopersmith ir Mirriam Maschek, stebėdamas jų darbą bei remdamasis  Dr. Adolf Braun paskelbtais duomenimis, Dr. Baker sukūrė originalią fenolio pilingo formulę, kurios sudėtines dalis paskelbė viešai 1961 ir 1962 m.m..

Dr. Adolf Braun ir Dr. Clyde Litton naudojamų fenolio pilingo formulių neatskleidė. Thomas Baker laimėjo fenolio pilingo metodikos “kūrybines” lenktynes – jo formulė kolegų pasiūlymus įveikė paprastumu ir viešumu. fenolio pilingas tapo prieinamas daugeliui specialistų ir pacientų. Reikšmingų darbų, tyrinėjant fenolio pilingo formulių ingredientus, jų poveikį odai, sukeliamus struktūrinius morfologinius pasikeitimus  paskelbė daugelis autorių , jų dėka paaiškėjo, jog fenolio skverbtis į odą tiesiogiai priklauso ne tik nuo jo, bet ir krotono aliejaus koncentracijos. Pripažinta, jog giliojo pilingo fenoliu rezultatus įtakoja pilingo tirpalo (formulės) kiekis ir užtepimo būdas. Svarbų, metodiniu požiūriu, pasiūlymą pateikė M.L. Zukowski su bendraautoriais, nustatę, jog fenolio pilingu paveikto odos paviršiaus padengimas Bacitracin tepalu, yra toks pat efektyvus, kaip ir ilgus metus  naudojama medicininio pleistro okliuzinė kaukė.

lgą laiką fenolio pilingas buvo giliojo cheminio pilingo sinonimas, tačiau, esant didelei fenolio pilingo formulių įvairovei, jo gylis gali varijuoti nuo paviršinio iki giliojo. Pastaruoju metu atsirado dar viena nauja fenolio, kaip pilingo medžiagos, panaudojimo tendencija – naujausiuose pilingo tirpaluose jis maišomas su kitomis klasikinėmis pilingo medžiagomis: trichloracto ir salicilo rūgštimis (Pav 1.).

Pav. 1 Kompanijos Vitality Institute Medical Products  sukurta kombinuota fenolio pilingo formulė

Atsiradus medicininiams lazeriams, galvota, jog lazerinė medicina išspręs daugelį estetinės medicinos problemų. Remdamiesi literatūros duomenimis, sukaupta patirtimi, galime tvirtinti, jog giliojo cheminio pilingo procedūros fenoliu savo reikšmės neprarado – jos efektyvios, gerai ištyrinėtos,  nereikalauja sudėtingos, brangios įrangos, todėl yra prieinamesnės daugeliui specialistų ir pacientų.

Pastaraisiais metais žymūs Europos ir JAV cheminio pilingo specialistai smulkiai aprašė naudojamas fenolio pilingo formules, procedūrų eigą,  metodikas – tai  skatina susidomėjimą šia estetinės medicinos procedūra (1 – 4).

Literatūra

1. Brody, H. J., Chemical Peeling, Mosby-Year Book, Inc., St. Louis, Missouri, 1992.
2. Rubin M. G., Chemical Peels, Saunders; 2 ed. 2010.
3. Deprez P., Textbook of Chemical Peels: Superficial, Medium and Deep Peels in Cosmetic Practice, Informa Healthcare; 1 st. ed. 2007.
4. Khunger N., Step By Step Chemical Peels, (With Dvd-rom)  Jaypee brothers, Mc Graw Hill, medical, 2009.

©  Dr. Laimonas Jazukevičius, 2011